Rojus Stuartas (Roy Stuart) – amerikietis fotografas, jau daugelį metų gyvenantis ir kuriantis Paryžiuje. Šio menininko pagrindinis kūrybos objektas – moterys tenkinančios savo seksualines fantazijas bei verčiančios jas realybe. Rojus Stuartas savo fotografijose neslepia ne tik lytiškumo, bet ir sueities, buitinių seksualinių scenų ryškiai atitrūkusių nuo tradicinių moralinių kodų. Šiam kūrėjui nėra jokių tabu, jį piktina tik bloga fotografija ir šiuolaikinės komercinės pornografijos bukumas.
Šis menininkas, laikomas erotinės fotografijos meistru savo parodas rengia visame pasaulyje, o garsioji „Taschen“ leidykla išleido ne vieną jo kūrinių albumą. Nepaisant Rojaus Stuarto pripažinimo jo darbai negali nekelti diskusijos apie ribą tarp meno ir pornografijos. Pasak internetinės enciklopedijos Wikipedia, Pornografija – tai natūralistinis sueities (kartais žmogaus kūno) vaizdavimas arba aprašymas, siekiantis sukelti lytinį susijaudinimą, tuo tarpu Lietuvos televizijose pornografija laikoma moters ar vyro lytinių organų vaizdavimas. Jei vadovausimės Wikipedia apibrėžimu, tai Rojus Stuartas yra veikiau menininkas, nei pornografas, nes jo kūrinių tikslas yra šokiruoti, priversti visuomenę išsižadėti tabu. Jis gražina pornografijai jausmą, bet ne tą patį, kurį sukelia erotika, kaip meno rūšis, kuri vaizduoja žmogų kaip visumą, kartu įtraukiant ir pozityvius jausmus, bet natūralumo, gyvuliško instinkto pasireiškimą. Kūrinio tikslu tampa ne seksualinis susijaudinimas, o atgręžimas į savo vitališkąjį pradą. Rojus Stuartas siekia priversti žiūrovą sunerimti, pasijusti pikto, laimingo, pasišlykštėjusio, bet jokiu būdu ne abejingo stebėtojo rolėje. Komercinė pornografija kuria, beje, pats Rojus Stuartas šlykštisi, rodo standartinį seksą, žmogaus nuasmeninimą, jos objektas yra visų pirma lytiniai organai, o ne žmogaus kūnas kaip visuma, tuo tarpu šio fotografo tikslai veikiau nukreipti ne į fotografuojamus modelių seksualinius potyrius, o į žiūrovą ir jo vidinės ramybės sudrumstimą.
Kartais galima pasvarstyti, kaip būtų interpretuojama Rojaus Stuarto kūryba, jei ji nebūtų paremta respektabiliomis garsiausių galerijų ir leidyklų atstovų recenzijomis. Gal būt galima būtų hipotetiškai klausti, ar tik ne visuomenė Rojaus Stuarto pornografiją pavertė menu? Kaip vertintumėme tas pačios, šio fotografo nuotraukas, jei jos būtų išleistos tabloidinio stiliaus žurnalo forma, o ne vienoje gretoje su „Taschen“ publikuotais L.Davinci, P.Picasso, S.Dali ar M.C.Escher albumais?
Dažnai, erotikoje estetika tampa lyg marškiniai, kuri pridengia kūno purvą, tačiau šiuo atvejų marškiniai nuplėšti tam, kad atsivertų „purviniausios“ modelių kūnų ir žiūrovų sielos vietos. Čia žmonės susiduria su pačiais savimi ir išsiskiria į kelias nuomonių grupes. Pirmieji, kurie netiki turį žvėrį savyje, net negalvodami paskelbia nuosprendį. Jiems nereikia vargintis, nes erotinės kūrybos visiškai užtenka „Plikšių juokelių“ tipo laidose. Antrieji, iškart apsimeta įvertinantys Roy Staurt fotografijų estetiką ir drąsiai paneigia net galimybę, jog čia gali būti bent dalelė pornografijos elementų. Jie koneveikia visus nesuprantančius „tikro meno“ nors iš tikrųjų maskuoja savo rujojantį vidinį žvėrį, gašlūną užsidengusį estetikos kauke. Tretieji, suvokia Roy Stuarto kūrybą, kaip iššūkį jų savimonei, tolerancijai ir sveikam protui. Jie analizuoja ir ieško, stengiasi pajusti ir suprasti autoriaus žinutę. Tokie žmonės nieko nenusprendžia, jie nesmerkia ir negiria, nes jiems šis autorius nėra nei geras, nei blogas. Blogio ir gėrio kategorijos Roy Stuart’ui yra nuošalėje, nes pagrindinis forografo tikslas – sudrumsti žiūrovo padorumo vandenis.
Kuriai žmonių kategorijai priklausote Jūs?
Mirtis dizaineriams, kurie neskaito, mirtis ir strategams, kurie nemato to, ką pasauliui daro ir gali padaryti dizainas. Atšliaužia tos dienos, kai dizaineris sakantis: “..atsiųsk man banerio tekstus” - bus suvokiamas, kaip praėjusios kartos liekana, kuri nemato ir negali pasiūlyti integruoto sprendimo, neturi bendros formos ir turinio vizijos. Tikslų numatymas, atsižvelgimas į įvairias auditorijas ir tuo pačiu atitinkamo dizaino komunikacijos ( spalvos, kompozicijos, tipografijos ) išmanymas - tai naujojo dizainerio būtinosios savybės. Integruotas tarpdiscipliniškumas ir platus akiratis gali duoti didelę vertę. Štai lenkų dizaineris Jacek Utko TED konferencijoje pristatė savo dizaino koncepcija, kuri tiesiogiai koreliuodama su kitomis komunikacijos priemonėmis atnešė didžiulę naudą “Verslo žinių” leidybos įmonei visame Pabaltijo regione.
Iš pažiūros, ši istorija gali atrodyti, kaip dar vienas klasikinis “before/after tipo pavyzdys, kai dizainas pateiktas “Before” yra toks baisus, kad rezultatas “After” tampa labai nuostabus.
Šiuo atveju skirtumas tas, kad “naujasis dizaino suvokimas” ne tik suteikė estetinį pranašumą, bet padidino šių dienraščių apyvartas, todėl tai yra vienas iš tų retų atvejų, kai dizaino, komunikacijos ir verslo koreliacija atnešė sėkmę.
Galima manyti, jog Jacek Utko istorija pateko į TED konferenciją dėl to, jog jis parodė, kad dizaineris jau nebėra tik apipavidalintojas ar paveiklėlių deliotojas. Dabar jis galvoje turi turėti ne tik formos, bet ir didinančią vertę turinio viziją.
]]>
Jau nuo 2003 metų pasaulis apie idėjas sužino alternatyvia forma - Pecha Kucha. Savo idėjas gali paskleisti ne tik savo sugerovams, bet ir visam barui, tam mažam bet tuo pačiu ir beribiam stiklo bokalų pasauliui. Įvelki savo idėją į 20 iliustracijų, siunti Pecha Kucha renginio organizatoriams ir besivaipydamas lauki lemiamo vakaro. Jam atėjus kali du “Švyturio”, lipi ant scenos ir kiekvienai iš 20 paveikslėlių iliustruojančių tavo idėją skiri 20 sekundžių. Tokiame formate iliustruoji savo idėją, už kurią tau vėliau stato alaus arba paminklą, švilpia arba ploja, kviečia diskutuoti ar net perka. Taigi 14 kūrybingų žmonių vieną vakarą bare paverčia idėjų pristatymo šou, padeda pripildyti susirinkusiųjų galvas ne tik alkoholio efektu, bet ir kūrybinėmis idėjomis bei nepalieka vietos slaptoms formų ir turinio vagystėms.
Pirmasis Pecha - Kucha Night renginys įvyks gegužės 9 dieną, bare “Skliautas”, Kaune. Daugiau apie Pecha Kucha čia www.pecha-kucha.lt
]]>
Jau daugelį metų menininkai renkasi į plenerus ir meno dirbtuves, kuriose kuria apsupti solidarumo ir vienakrypčio mąstymo aura. Po skulptorių plenerų visada galima tikėtis „skanių” skulptūrų, po dailininkų meno dirbtuvių - paveikslų. Viskas tvarkinga ir aišku, tačiau vargu ar lengvai galima suprasti, ko tikėtis per multidisciplinines ir jokiai kategorijai nepriklausančias meno dirbtuves, kur susirenka kuo įvairiausi dalyviai - dizaineriai, architektai, poetai, vadybininkai, psichologai, balerūnai, žvejai, filosofai. „VIDEO ĮKVĖPIMAS” - žada būti būtent toks projektas, apibrėžiantis ir sujungiantis labai skirtingus žmones, ne visada menininkus, bet visada norinčius kurti.
Apie įkvėpimus ir „video be video kamerų” kalbinu draugą Alių, kūrėja ir vieną iš meno dirbtuvių „VIDEO ĮKVĖPIMAS” organizatorių.
Kaip manai, koks yra menų dirbtuvių, kaip reiškinio tikslas?
Jei žiūrint iš mano asmeninės puses, tai aš kuriu dažniausiai vienas, pabendraudamas per internetą ar kartais susitikęs su bendraminčiais, tačiau pagrindinius realizavimo darbus darniausiai pradedi ir baigi pats po truputi, o vėliau, kaip sako “Čili pica”: NORISI SAVAIME išslysti, pasidalinti, gauti atgalinį ryšį. Nepaisant to, manau, kad dažniausiai didesnę vertę turinčius kūrinius sukuria grupes žmonių, o ne vienas asmuo, tad tikslas - visokeriopas patirčių apsikeitimas.
Meno dirbtuvėse svarbesnis procesas ar rezultatas ?
Manau, jog procesas. Niekada nesitikime, jog dirbtuvių metu sukursime kažką iš kojų verčiančio. Tačiau 
įsivaizduokite grupelę iš skirtingas veiklas atstovaujančių žmonių, kurioje bandoma apjungti kūrejų nenuspejamumą, pagalvokite, kas iš to gali išaugti. Aš tai vadinu - smegenų raukšlių virpėjimu. PVZ. Pirmosios menų dirbtuvės “Įkvėpimas” mums suteikė didelį impulsą pratęsti jų veiklą. Jų metu man teko veikti trijų žmonių grupėje, kurioje buvo dizaineris, baleto šokėjas ir skaitovas. Niekaip negalėjau tiektis, jog sukursime poemą ir taip puikiai integruosime visų mūsų specialybes į vientisą kūrinį. Šioje poemoje trijų žmonių chaotiškos mintys tapo vientisu kūriniu. Kita grupelė, dalyvavusi šiose meno dirbtuvėse, sukūrė tarsi himną mūsų įkvėpimui, o dar kita pabandė visa tai pateikti kaip verslo planą.
Kaip manai ar tai, kad jūsų organizuojamose dirbtuvėse dalyvauja įvairių sričių žmonės, projektą daro įdomesnių, o gal labiau diletantišku ?
Nauji potyriai yra žmogaus varomoji jėga, pasaulio pažinimas. Norint sukurti kažką naujo reikia išbandyti įvairius derinius, o tam reikia įvairių žmonių, visi jie turi kažką savo(tiško), kažą, ko gal trūksta kūriniui „X”. O dėl diletantiškumo tai, kam taip galvoti? Reik ieškoti galimybių, o ne pasiteisinimų. Kūrinys, nauji potyriai, įkvėpimas, kūrinys - toks kūrybos ratas. Būtent šiame rate ir žmonių grupelėje per kūrybą gali pažinti save. Gal tai skamba kaip kūryba dėl kūrybos, tačiau nesinori visko sudėti į rėmus, kažkokią programą, norisi duoti daug laisves idėjų realizavimui, drąsai dalintis, drąsai jungti, transformuoti, išmokti kažko naujo, darant tą patį vis su kitu žmogumi. Skirtingų disciplinų žmonės, manau, dviratį kurtų visai kitaip, neužsikonservuokime ties vienu, bet gerai patikrintu variantu.
Kaip manai koks yra sėkmingų meno dirbtuvių scenarijus? Kas turi įvykti, kad atsikėlęs ryte pasakytum “Menų dirbtuvės pavyko” ?
Dalyviai - viskas susideda iš jų, gerai nusiteikę, degančiomis aktyvisto akimis. Iš tokių žmonių susidedančios grupelės kiekvienas pirštas tampa ranka. Meno dirbtuves laikyčiau pavykusias tada, jei sukurtas bent vienas geras darbas, užmegzti tolimesni bendravimo planai, užsiplieskė karštos diskusijos. Žmonės turi jungtis, kaip baterijos kuriame nors elektros prietaise - būti panašios, bet tuo pačiu ir skirtingos- turėti ir pliusą, ir minusą.
Koks yra tobulas menų dirbtuvių dalyvio profilis?
Mūsų organizuojamų meno dirbtuvių „Įkvėpimas” dalyvis yra lankstus, išmanantis savo sritį arba degantis noru išmanyti, nebijantis paskęsti beprotiškiausiose mintyse, dažnai su savim turintis užrašinę eskizams ir idėjoms. Techniniai gabumai čia stoja į antrą planą, o pirmame, aišku yra kūrybiškumas. Taigi nors mūsų organizuojamos meno dirbtuvės vadinsis „Video įkvėpimas”, tai dar nereiškia, jog dalyviai turės būtinai naudoti video kameras ir montuoti nufilmuotą medžiagą, juk pajudinti vaizdus galima ir kitais būdais. Pavyzdžiui, dabar labai populiari stop motion technologija, kuriai reikia tik fotokameros arba dar vaikystėje naudota animacijos kūrimo technika, kai užrašų knygutėje, kiekviename puslapyje buvo nupaišomas vis kitas figūros judesys, tokiu būdu gaunant visą judesių spektrą. Žodžiu būdas, kaip dalyviai interpretuos „video” priklauso nuo jų pačių.
“VIDEO ĮKVĖPIME” gali bandyti dalyvauti kiekvienas, tereikia užpildyti anketą ir iki vasario 20 dienos atsiųsti adresu dalyvausiu@ikvepimas.lt.
„VIDEO ĮKVĖPIMAS” menų dirbtuvės vyks 2009 vasario 28 dieną 12 val., Kaune
Plačiau www.video.ikvepimas.lt
]]>Gal ir keista, bet žmonės keliauja į vietas, niekaip nesusijusias su praeitimi, kuri dabar labai intensyviai pardavinėjama aukščiau minėtuose turistinėse skylėse. Yra vietų, kurios visiškai nelogiškos, neracionalios, tai vietos - sapnai. Vargu ar gali užsisakyti kelionę į šias vietas kelionių agentūroje “Koks nors turas”. Tai vietos, kurias sukonstravo tie, kurių svajonės neapsiriboja apčiuopiamais dalykais, jų svajonės prasideda nuo nerealių objektų realizavimo. Sapnų konstruktoriai stengiasi, kad prabudęs tebesijaustum, kaip sapne.
Įsirašom į gyvenimo kelionių maršrutus:
Gigantiškas pliušinis triušis Italijos kalnuose
Tualetinio popieriaus rūžavumo triušio lavonas guli kažkur Italijos kalnynuose. 54 metrų ilgio pliušinis gyvūnas “nukrito” šiuolaikinio meno grupės gelitin pagalba. Šis objektas nukrito iš gigantiško sapno, kad iki 2020 metų žemės žmonės galėtų palaipioti išvirtusiomis pliušinuko žarnomis, pagulėti akyje ir ilgai prikelinėti šį objektą savo košmaruose. Važiuoti į Italija pamatyti Romą, Milaną, Veneciją ir triušį - tai realus sapnas su gera pabaiga.
Festivalis “Burning man” Nevados dykumoje
Niujorką, Majamį paliekame galui, jei liks laiko ten sugrįšim po šiuolaikinių hipių festivalio “Burning man”. Dykuma Nevadoje, tai ežero dugnas, kuriame žiemą susikaupia drėgmė, o vasarą tai savotiškas molio dulkių grindinys. Nerasi jokios gyvybės: nei žolytės, nei uodo, net bakterijos čia negali ištverti. Kalnai ratu supa šį slėnį, peizažas panašesnis į Mėnulio užkampį, o ne žemę. Čia renkasi laisviausi pasaulio žmonės tam, kad kurtų, nesvarbu ką - skulptūras, kokteilius, bulkutes, sekso pozas, nuotraukas, gerą nuotaiką. Čia nėra pinigų - nieko negali pirkti, negali parduoti, tik kurti, rodyti, stebėti, dalyvauti. Čia veikia ir didelio meno kūrinių dirbtuvės, kurias finansuoja didelės kompanijos, tačiau reklamos čia nėra, tik grynas ir atviras jausmas, polėkis, laisvė ir smelio rojaus nuojauta.
Girdėjau į Ameriką nebereikia vizų.Kur važiuojam?
Skaidri pasaga virš didžiojo kanjono
Galimybė pajusti sapne taip dažnai jaučiamą bedugnės dugną - štai, kas traukia prie didžiojo kanjono, kuriame įrengta unikali konstrukcija padedanti atsistoti ant nieko. Šis stiklinis tiltas yra 1220 metrų aukštyje, o į niekur gali žingsniuoti visus 20 metrų.
Kosminis projektas Lietuvoje
Keista, bet realizuotą nerealybę galima patirti ir Lietuvoje. Molėtuose iškilo statinys panašus į tuos, kuriuos projektavo septinto dešimtmečio Holivudo filmų apie kosmoso užkariavimą režsieriai. Jie mane, kad tokio tipo stiklo gigantai dominuos visuose miestose, o tamprus bendravimas su kitų planetų gyventojais taps norma. Nuvykti į šį etnokosmologijos muziejų - štai, kas yra kiekvieno kosminio sapnuotojo norma dabar.
Pamiršk turkijas…
]]>
Jei jau vienas respektabiliausių šiuolaikinių dizainerių Filipas Starkas sako, jog šiandien dizainas nėra labai svarbus, tai gal verta patikėti ? Aišku prie šio požiūrio nagus prikišus visur lendanti 
krizė ir geopolitinė padėtis pasaulyje. Taikos ir ramybės laikotarpiu dizainas ir estetika yra tikrai aktualūs ir sulaukiantys didžiulio susidomėjimo objektai, tačiau šiais krizės, ekologinės, ekonominės ir politinės įtampos laikais, kai svarbiau užsitikrinti visokeriopą saugumą, dizainas tampa antraeiliu dalyku. Arba, kaip sako tas Filipas Starkas,”Šiandien dizainas turi turėti politinį atspalvį”. Šiandien meninėmis priemonėmis reikia skleisti žinią, parodyti savo pažiūras, skelbti manifestus ar iliustruoti lozungus. Kaip sakoma, viskam yra savas laikas, devintajame dešimtmetyje žmonėms, ypač Skandinavijoj, buvo svarbus, sakykim stalinės lempos ar kėdės dizainas (rekomenduoju T.Eggen romaną “Dizaineris”, labai į skandinaviško dizaino temą), tačiau dabar tai būtų mažareikšmis saviraiškos aktas, nes jis iš esmės neneša jokios žinios, o tėra tik dizainas dėl dizaino.
Šiandien svarbiau gerinti buities produkto kokybę ir mažinti kainą, nei tenkinti antrinius estetinius poreikius. Gera kokybė ir maža kaina - tai demokratiško dizaino siekiamybė, o didelių pinigų mokėjimas už “grožį” jau niekam neberūpi. Na nebent “grožis” kalba apie tai, apie ką kalba ir “grožio” pirkėjo pažiūros. Štai čia dizaine tampa svarbi politika. Savo kūryba pasakyti, jog palaikai Obamą jau tapo net pykinančiu, bet madingu reiškiniu. Tokiu būdu į politiką įsitraukė ne tik dizaineriai B.Obamą naudojantys, kaip kūrybos objektą, bet ir įžymybės ant savo hiperseksualių kūnų nešiojantys politiką ir dizainą viename.
Politika mene
Visiems jau nusibodo Jėzus ant kryžiaus, dabar jis kabinamas ant naikintuvo ir verčiamas išrėkti politinį pareiškimą - “Aš kenčiu!”. Šis meno kūrinys buvo pristatytas 2007 metų Venecijos meno bienalėje, kurioje apskritai vyravo politinis
menas, išryškinantis mirties, karo, skurdo ir nekontroliuojamos jėgos tematikas. Dauguma bienalėje dalyvaujančių menininkų savo darbais siekė šokiruoti politiniais manifestais ir parodyti, kad jiems rūpi. Tokios pastarojo meto meno ir politikos susiėjimo tendencijos gali būti ženklas, jog postmoderniame žmoguje keičiasi kūrybos funkcijos. Dabar už saviraišką, svarbesnė tampa skelbiama sociapolitinė žinia apie tai, kaip “aš nemėgstu karo”, “planeta pavojuje”, “rūšiuokime”, “laisvė Tibetui”, “Dž.Bušas - beždžionė”, “karas vardan taikos”, “nieko nepirk”, “stop globalizacijai”, “stop Irano branduoliams bandymams”, stop JAV agresijai Irake” ir pan.
Jei gerb. L.Davinčis dabar tapytų “Mona Liza”, tai ji būtų Motinos Teresės amplua ir čia būtų svarbi ne jos paslaptinga šypsena, o kontekstas, kuriame veikia Motina Teresė- Mona Liza. Svarbūs jos darbai, misija ir žinia.
Ankščiau menininkams buvo patogu ir madinga atsiriboti nuo realybės, nuo politinių aktualijų, nes jų “skraidau padebesiais” reputacija leido kurti meną iš savęs, savo jausmų, asmeninių asociacijų. Dabar tenka šiek tiek “nusileisti” bent kartą per savaitę įsijungti žinias, kad galėtum pareikšti savo, kaip esteto nuomone apie realiame pasaulyje vykstančius socialinius, politinius, ekonominius procesus, bei tuo pačiu aktualizuoti savo darbus. Menininkai vis dar yra nuomonių formuotojai, tik jie dabar socialiai aktyvesni ir gali daryti platesnio pobudžio įtaką, nei ligi šiol.
Pabaigai, žaislų dizaino sprendimas. Protesto akcijos Tianmenio aikštėje “Lego” interpretacija.
Ir kaip viskas vyko ištikrųjų…
]]>
Fantazija, išraiškingos akys, animacija, tikrosios vertybės, Japonija, erotika, grafika, energija, meilė, kraujas, siela, gyvenimo drama – visa tai ir dar šiek tiek telpa į anime.
Nežinantiems, kas tai yra ir neturintiems laiko turiningam laisvalaikiui - žiūrėti google.com, o likusiems primygtinai siūlau sudalyvauti „Otaka“ kino dienose.
Organizatoriai žada, kad anime kino dienos ne tik suteiks džiaugsmo didžiajame ekrane demonstruodami kiną užkietėjusiems anime gerbėjams, t.y. otaku, bet ir tiems, kurie yra pirminėje, pažintinėje stadijoje su šio žanro animacija.
„Otakos“ idėjiniai autoriai ir organizatoriai sako, kad anime turi tikrųjų otaku grupelę Lietuvoje, kurios narių skaičius pastaruoju metu itin energingai plečiasi.
Nepaisant to, kad apsėstieji anime žanru buvo susiorganizavę keletą kolektyvinių filmų žiūrėjimo vakarų, „Otaka“ dienos yra pirmasis oficialus kino festivalis, kuriame anime bus rodomas iš originalių juostų – kokybiškai.
Įdomu tai, kad „Otaka“ festivalio metu bus ne tik filmai. Cosplay irgi bus. Na, reikia pamatyti tai.
O apibendrinant - vien tai, kad tokio pobūdžio kino dienos organizuojamos Lietuvoje, yra ženklas, kad kino kultūra bręsta ir ta branda suteikia galimybę turiningai praleisti laisvalaikį net komercinėse erdvėse.
]]>
tautiečius herojų ieškoti tarp savo tautos atstovų. Ši, šiek tiek antiglobalistinio atspalvio turinti idėja, apjungia pasaulyje žinomų asmenų ir herojų vardus bei savybes su lietuviškais autoritetingais asmenimis, kurie yra verti tapti šios kartos herojais ir pabrėžti lietuvišką kūrybinį bei intelektualinį identitetą. Turėti savus herojus - tai suprasti, kad čia taip pat yra ne mažiau heroiškų, intelektualių, kūrybingų žmonių, nei kitur, kad Lietuvoje vaikšto tie, kurių atvaizdus gali drąsiai nešioti ant savo marškinėlių.
Pirmuoju herojumi tapo Gerb. Algimantas Čekuolis, kuris rezultatyviai pakeitė CHE Gevaros veidą, taip drąsiai ir beprasmiškai sutinkama ant kas antro paauglio kuprinės, kepurės ar marškinėlių. Dažniausiai Che Gevaros siluetą nešiojantis paauglys net nenutuokia, kas buvo jo herojus, kokias įdėjas jis skleidė ir vardan ko kovojo. Tad, kodėl į šią madą neipynus lietuviško prieskonio ? Kodėl nenešiojus gerbiamo žmogaus silueto, kuris Lietuvoje siejamas su erudicija, išprusimu, diplomatija, kuris yra vertinamas ir gerbiamas įvairių amžiaus grupių tarpe?
Ir taip manau ne aš vienas, todėl prie akcijos smagiai prisidėjo BADDOG, kurie išleido atvirutes, juozukas.lt pagamino marškinėlius, o skins.lt skiną kompiuteriui.
Herojus. Šį kartą herojus - L.Donskis ir jo mėgstamo M.Servanteso kūrinio personažas - Donkichotas. Ne kartą teko girdėti, L.Donskį sakant, jog jam ne mažą įtaką padarė būtent šis literatūros kūrinys: “Na, reikia pagalvoti. 3 gyvenimo knygos: pirmoji neabejotinai tai yra mano be galo mylima knyga Servanteso „Don Kichotas” “. Tai yra „Don Kichotas” – pati mylimiausia mano knyga” - sako profesorius. Pamaniau, o kodėl pats L.Donskis negali būti šių dienų Lietuvos Don kichotas, juk jis savo intelektualine galia, beveik vienas kovoja su biurokratine, nomenklatūrine sistema. Ir dėja, kartais ši veikla atrodo lyg kova su vėjo malūnais.
Vakar Kauno Vytauto Didžiojo muziejaus “Knygnešys” nebegalėjo įžiūrėti savo kaimyno “Sėjiko” žvaigždžių. Jos paprasčiausiai užgeso. Nes toks įstatymas. Nebeliko “Knygnešiui” pavydo objekto, viskas grįžo į tuos laikus, kai “Sėjikas” tik sėjo, o “Knygnešys” tik nešė knygas žiūrėdamas į kaimyno pusę. Nebeliko nieko, kas “Sėjiką” darė modernesniu, kas kėlė pavydą kaimynui, nebeliko priežasties būti įtrauktam į BLOG‘us, fotografuojamam. Gal būt šios fotografijos yra paskutinės, kurias padarė ne su turistiniais ketinimais atėjęs žmogus. Bet ne, nėra taip, kaip buvo, yra blogiau. Vietoj žvaigždžių liko tik dėmės.
Turbūt jau niekam nekils ranka sumažinti “Knygnešio” pavydo suteikiant jam modernumo štrichų, turbūt jau nevesime miesto svečių pažiūrėti modernėjančios Kauno klasikos, integruoto meno pavyzdžio. Jis ištrintas.
Andrius www.tadam.lt, Alius www.cechas.com
]]>
Įtariu, jog dauguma dizainerių tais laikai net nebuvo gimę, o jų tėvai , jei ir darė, kokius nors veiksmus, dėl, kurių paparastai gimsta vaikai, tai tikrai ne dėl palikuonių susilaukimo, o veikiau dėl hedonistinio malonumo. Kuo daugiau tenka pamatyti vintage stiliaus nuotraukų, tuo labiau norisi šaukti, kad septyniasdešimtieji sugrįžtų.
Iš vintažinių nuotraukų sklinda kažkokia mistifikuota žinutė, kuri kartais net įprasmina “ankščiau buvo geriau” stiliaus nuotaiką. Niekada tame laike nebuvau, bet rodosi, jog tada maišto objektai buvo kažkuom prasmingesni, tada jaudinančiai šokiravo nuskustos moterų pažastys, trumpėjantys sijonai, kažkur girdėjosi Janis Joplin melodingai kriokianti herojino pritvinkusias eiles, net karas buvo tada buvo žavesnis.
Tų laikų nuotraukos grįžta dabar, tad gal būt dabar yra “tie septynesdiašimtieji”? Tada reikėjo mylėti Kenedy ir M.L. Kinga dabar turim 2 in 1 šių didvyrių versiją - B.Obamą. Tada reikėo nemylėti Vietnamo karo, dabar turim galimybę nemylėti Irako karo. Tada reikėjo bijoti nepritekliaus, dabar reikia bijoti pertekliaus.
Viskas taip sukasi, todėl nieko neišmeskit, nes visko prireiks, kai Jūsų sūnūs ir dukros norės atsidurti čia, kur dabar esate Jūs. O kol kas griebiam “Zenitus” ir fotografuojam lyg tai būtų septyniasdešimtieji.
