Lengvos idėjos

Dizaino pasaulis ilgisi septyniasdešimtųjų. Dabar, jei nori, kad tavo nuotraukos būtų “kietos” trauk seną “Polaroid’ą”, “Zenitą”, “Smėną” ir tikėkis, kad nuotraukos išeis neišėjusios, t.y. turės tą šarmingą nublukimą, vieną dominuoaničią spalvą, o nuotraukų herojai vilkės platėjančias kelnes, nešios didelius apvalius akinius ir rodys bent vieną krūtį, taip pabrėždami laisvę, meilę, gėlės žiedą tanko vamzdyje, protestą prieš karą vietname ar anarchistinę poziciją valdžios atžvilgiu.

Įtariu, jog dauguma dizainerių tais laikai net nebuvo gimę, o jų tėvai , jei ir darė, kokius nors veiksmus, dėl, kurių paparastai gimsta vaikai, tai tikrai ne dėl palikuonių susilaukimo, o veikiau dėl hedonistinio malonumo. Kuo daugiau tenka pamatyti vintage stiliaus nuotraukų, tuo labiau norisi šaukti, kad septyniasdešimtieji sugrįžtų.

Iš vintažinių nuotraukų sklinda kažkokia mistifikuota žinutė, kuri kartais net įprasmina “ankščiau buvo geriau” stiliaus nuotaiką. Niekada tame laike nebuvau, bet rodosi, jog tada maišto objektai buvo kažkuom prasmingesni, tada jaudinančiai šokiravo nuskustos moterų pažastys, trumpėjantys sijonai, kažkur girdėjosi Janis Joplin melodingai kriokianti herojino pritvinkusias eiles, net karas buvo tada buvo žavesnis.

Tų laikų nuotraukos grįžta dabar, tad gal būt dabar yra “tie septynesdiašimtieji”? Tada reikėjo mylėti Kenedy ir M.L. Kinga dabar turim 2 in 1 šių didvyrių versiją - B.Obamą. Tada reikėo nemylėti Vietnamo karo, dabar turim galimybę nemylėti Irako karo. Tada reikėjo bijoti nepritekliaus, dabar reikia bijoti pertekliaus.

Viskas taip sukasi, todėl nieko neišmeskit, nes visko prireiks, kai Jūsų sūnūs ir dukros norės atsidurti čia, kur dabar esate Jūs. O kol kas griebiam “Zenitus” ir fotografuojam lyg tai būtų septyniasdešimtieji.