Lengvos idėjos

Neseniai pas visų Lietuvos portalų tėvą Delfį aptikau įdomią rašliavą, kurioje teigiama, jog masinę psichozę dėl bankų (ar bet ko kitko) gali sukelti net mokinukas. Įdomi ši mintis pasirodė dėl to, jog privertė pagalvoti apie šiandienines komunikacijos galimybes ir tendencijas. Nepasakysiu nieko naujo, bet esu įsitikinęs, kad šiuolaikinės komunikacijos pagrindas yra gerai papasakota istorija, idėja, o ne joks dizainas, strategija ar taktika. Visų pirma taip yra dėl to, kad istorijos yra gyvos ir mobilios, nuolat keliaujančios. Visų antrą jos nėra tik gražios ar patrauklios, svarbiausia, kad jos aktualios. Kad ir kiek traktatų būtų parašyta apie tai, jog vizualiniai sprendimai labiau įsimenami, jog per formas ir spalvas žmogus lengviau priima informaciją ir pan. , tačiau geros istorijos pasižymi unikalia sklidimo tarp žmonių savybe. Štai, kad ir mano minėto straipsnio herojus, rusų PR specialistas A.Vuima, pasakoja apie akciją, kuria sumanė įvesti naują prabangių laikrodžių prekės ženklą į Rusijos rinką. Tereikėjo tik geros istorijos, kad žmonės naujų laikrodžių imtų ieškoti ir dar geriau skleisti šią istoriją kitiems. Negana to internete privisę daugybę priemonių padedančių sklisti žiniai ir daryti įtaką kartais net visai dideliems įvykiams.

Kartais džiugu stebėti, kai kokiam nors portale paskelbiamas balsavimas ir renkamas, sakykim, geriausias Europos krepšininkas. Jei tarp jų yra lietuvis, tai beveik garantija, kad jis nugalės, nes pas mus Lietuvoje visi itin supatriotiškėja ir suaktyvėja, kai kalba ima suktis aplink visokius šiškauskus, jasikevičius ar kleizas. Tada visi į savo skype topic‘ą dedasi frazę, ale „Balsuok www.geriausiaskrepsininkasever.com ir padėk, centro puolėjui iks tapti ygrik apdovanojimo laimėtoju“ ir dar būtinai prideda frazę „Kas nebalsuos tas ne lietuvis“.

Nežinau, kiek objektyvu yra taip klausti visuomenės nuomonės, tačiau, kad tokie procesai gali padaryti didelę įtaką bent jau vieno žmogaus gyvenimui, manau yra visiškai akivaizdu. Pavyzdžiui va dabar, tik ką gavau raginimą: „Ei, „Happyendless” gali tapti geriausia Europos grupe. Eik, balsuok, padek laimėti http://ema.mtv.co.uk/vote/#__local. Nenubalsuosi bent šimto kartų – degsi pragare”. Sakykime aš, nenorėdamas degti pragare, sėdžiu visą naktį ir spaudinėju sau tą mygtuką (kažkodėl iš vieno IP galima balsuoti en kartų) ir darau „Happyendless” pasaulinėmis žvaigždėmis. Jausmas geras, išgarsinu visai neblogą lietuvišką ansamblį, jie tampa pasauliniais selebričiais ir papasakoja, kad egzistuoja toks egzotinis kraštas, kaip Lietuva, tada visi ima plūsti į tą Lietuvą ir palikti pinigus. Aš, savo ruoštu, gaunu galimybę užsidirbti tuos pinigus ir nusiperku „Subaru“ Forester 2.2 L automatą. Ir visą tai todėl, kad visokių komunikacijos priemonių dėka man buvo paskleista idėja apie visuotinį balsavimą už „Happyendless”.

Aišku tai makabriškas pavyzdys, tačiau, kad nieko nedarant galima paskleisti žinią, įsitikinau ir pats. Vieną dieną, pamačius kažkokį pilietį vilkintį „CHE Guevara“ marškinėlius į galvą šovė mintis, jog lietuviam reikia savų herojų, savų čegevarų. Grįžes namo savo įdėją įgyvendinau Photoshop‘o pagalba ir padėjau ją giliame kompiuterio kietojo disko dugne. Po kiek laiko pamačiau, kad egzistuoja tokie atvirukai „Bad dog“, kurie mielai ant savęs priema nepriklausomų kūrėjų darbus. Taigi viskas, ką aš padariau tai nusiunčiau savo idėją atvirukų leidėjams. Va čia ir prasidėjo ne didelė, bet savaiminė komunikacija, man daugiau nieko nereikėjo daryti, idėja savaime plito. Po atvirukų išleidimo, paskambino žurnalistė iš dienraščio „Kauno diena“, parašė straipsnį, vėliau sulaukiau el. Laiško iš kažkokios mergaitės, kuri prašė leidimo mano idėją patalpinti ant savo marškinėlių, tada sekė straipsnis delfije, nešiojamų kompiuterių skinas, pardavinėjami marškinėliai ir galiausiai mano idėjos kopija ( čia ir čia ) , kas tikiuosi parodo bent šiokią tokią jos vertę.